Kokie mes patriotai

 ^{V. Bubnelienė,
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė}

         Užrašas ant Perlojoje esančio Vytauto Didžiojo paminklo skelbia, kad mūsų valstybingumo simbolis tol bus gyvas, kol gyvas nors vienas lietuvis. Tik tuo ir belieka guostis, nes norinčių savo lietuviškumą patvirtinti – rašyti Nacionalinį diktantą – kasmet mažiau ir mažiau...  Reikėtų paminėti ištikimiausius gimtosios kalbos riterius: mokytojus A. Jarmalą, G. Mačionienę, B. Vyšniauską ir A. Kudrevičienę . Pastarieji, beje, ir V. Kudirkos dailyraščio konkurse dalyvauja. Mokinių susirinko ne ką daugiau: Nojus Vyšniauskas, Vaidora Karsokaitė, Ugnė Sadeckaitė, Asta Jarašiūtė ir Radvilė Dzemydaitė. Ačiū visiems.

       Kiti gal neperskaitė, kas reklaminiuose plakatuose buvo rašoma: ,,AŠ RAŠYSIU, NES AŠ GERBIU LIETUVIŲ KALBĄ“. Ar galima teigti, kad tie, nerašiusieji, savo kalbos negerbia? Nenorėčiau. Miestelis skubėjo švęsti Žiemos šventę, kol ta žiema dar nepasakė ,,SUDIE“. Liūdna, tačiau neslopstančios emigracijos bangoms kasmet vis išplukdant į užjūrius dalį lietuvių, tampa visai reali galimybė išgirsti ir gimtosios kalbos ,,SUDIE“.