Žydų genocido dienos paminėjimas
Vidutė Bartuškevičiūtė, 8 a kl.
Ar gali mažuose kambarėliuose sutilpti keleri metai ir kelios dešimtys žmonių gyvenimo istorijos? Pasirodo gali - peržengus numintą Veisiejų krašto muziejaus slenkstį tu supranti, jog jame talpinami daugiau nei daiktai. Retas kuris iš mano draugų aštuntokų iki istorijos pamokos buvome aplanke šį muziejų. Kiekvieną rytą prabėgdavome per šalį net nesusimąstydami jog už šių langų guli tokia įdomi ir nesuvokiamai skaudi praeitis. Tik istorijos mokytojos dėka įžengėme į šią laikmečio tvirtovę. Rugsėjo 23 d. mokytoja N.Goberytė pasiūlė Žydų genocido dieną paminėti muziejuje ir ten pažiūrėti filmą „Gyvybės ir kančių duobė“. Prie mūsų prisijungė 5b klasės mokiniai su mokytoja G.Čiurlioniene. Pasirodo viena istorijos pamoka muziejuje gali įsiminti labiau nei apie tą laikmetį perskaityti keleri vadovėliai .... ,, tūkstančiai sušaudyta žydų " išgirdau muziejaus darbuotojos lūpose. Ankščiau, kai lankydavausi muziejuose ir girdėdavau gidų pasakojimus apie kažkokį istorijos laikotarpį, atrodydavo jog žiūriu filmą. Nors matai ir girdi, tačiau nelabai tiki jog tai galėjo būti ištikrųjų. Šį kartą aš jaučiausi visiškai kitaip, nes žinojau jog tai ne žiauraus filmo scenarijus, o ne žmogiškas laikotarpis prie kurio teko prisiliesti ir mano prosenelei Marijai Sasnauskienei
,,Kaip jis išėjo iš kluono, kuriame jį slėpiau, tai keletą dienų labai silpnai matė-akys nuo saulės jau buvo atpratę“, - tokias nuotrupas kart nuo karto girdėdavau iš mamulės-savo prosenelės, kuri nepabūgo laikyti iš Katkiškės miško, po šaudymo pas ją į namus atklydusio žydo, kurį vadino Kanu (nežinau ar tai tikrasis jo vardas).
,,Neklausinėk, nenoriu daug pasakoti, kas bus jei vėl vokiečiai užeis“, taip ji atsakydavo man į mano smalsumą, kai aš užversdavau ją klausimais apie jos laikytą žydą. Net tuomet, kai ji buvo kviečiama į Prezidentūrą, mamulė vis kartojo : ,,kas bus kai visi tai sužinos, nejaugi nebuvo galima šios istorijos išsaugoti paslaptyje, aš bijau ne dėl savęs, bijau, kad jums ko nenutoktų“. Pasirodo, net ir praėjus daugiau kaip 65 metams baimė yra išlikusi. O bijoti tikrai buvo ko- iš visų tų pasakojimų nuotrupų aš jau sudėliojau faktus, kurie byloja kas tuo laikotarpiu nutiko: Lazdijų rajone, Katkiškės miške, vokiečių kareiviai šaudė žydus, mamulei Kanas pasakojęs, kad visus sustatė aplink iškastą duobę ir paleido automatų seriją. Kanas į duobę įkrito pats-nekliudytas kulkos, vildamasis, kad tokiu būdu išsigelbės. Tuomet ant jo užkrito lavonai, vokiečių kareivių kasama žemė-jis jau buvo palaidotas-palaidotas gyvas. Vėliau sekė mirtina tyla, karts nuo karto pasigirsdavo tik vokiečių kareivių balsai. Neaišku kiek laiko Kanas išgulėjo toje lavonų duobėje, tačiau šis žmogus sugebėjo atsikasti ir ateiti pas mamulę ir jos vyrą Antaną Sasnauską apie 8 kilometrus.
Mamulė ir jos vyras, mano prosenelis, nebuvo Kanui visiškai svetimi, kadangi Kanas buvo Rudaminos rabino sūnus, o mamulė su savo vyru gyveno Elverikškėje, Rudaminos apylinkėse, todėl kai vidury nakties, pravėrę duris, jie išvydo žydą, iškart jį pažino. ,,Jis buvo visas kruvinas, žvilgsnis kaip išprotėjusio žmogaus, jis krito prieš mus ant kelių, kad jį priimtumėme, o mes, t.y. aš su vyru, kritau ant kelių prieš jį, kad jis išeitų, kadangi už sienos miegojo keturios mūsų mylimos dukros, dėl kurių bijojome labiausiai“.
Žydas neišėjo, o mano proseneliams neleido širdis jo išvaryti ar įduoti. Tvarte esantis kluonas trejiems metams tapo žydo namais. ,,Nešu šuniui ėst“, taip kas vakarą mano prosenelei kartodavo savo mergaitėms, paklausti kur vis eina su kibirėliu, nors eidavo pas jį-Kaną. Tai, kad namuose yra žydas žinojo, tik mamulė ir mano prosenelis, vaikai apie tai sužinojo tik tuomet, kai žydas jau vyko į Izraelį. Mamulė pasakojo, kad dar yra gavusi keletą laiškų iš Izraelio, iš šio žydo bei jo, jau Izraelyje gimusių vaikų, kurie dėkojo už išgelbėtą gyvybę, taip pat yra sakiusi, kad labai bijojo su juo susirašinėti, todėl laiškus į Izraelį išsiųsdavo tik tuomet, kai būdavo didesniame mieste-Kaune ar Vilniuje, taip po truputėlį ir nutrūko tas bendravimas-tyliai, kaip ir buvo prasidėjęs.
Šiandien jau nebėra mano prosenelio Antano Sasnausko, nebėra ir mamulės - to Angelo, kurį aš dar spėjau pažinti - joje telpa didžiausias švelnumas ir kategoriškas griežtumas. Ji ta moteris, kuriai teko palaidoti du savo vaikelius sūnus, vyrą ir likti našle su 4-uriomis mergaitėmis, kada mažajai buvo vos keleri metukai. Jos namuose vietos atsirado ir brolio dukrai, kuriai mamulė tapo tikra mama. Mamulė iš gyvenimo išėjo Visų Šventųjų dieną - lapkričio 1 d. Esu tikra, kad jos gyvenimas buvo vertas to, kad vis Šventieji nusileidę ant žemė ateitų jos pasitikti... Šios moters dėka aš sužinojau kas yra žmogiškumas, kas yra tikrasis noras padėti, kas yra aukojimasis dėl žmogaus, ką reiškia saugoti ir išsaugoti paslaptį...
Aš didžiuojuosi, kad savo prosenelės-Marės Sasnauskienės ir savo prosenelio-Antano Sasnausko dėka turiu tokias tvirtas ir garbingas giminės šaknis. Džiaugiuosi, kad istorijos pamoka leido dar kartą viską prisiminti.
