Pasitinkant Kalėdas…
Sakoma, kad prieš Kalėdas reikia atiduoti visas skolas. Paskutinę mokslo dieną šiais metais skubu tą padaryti ir aš. Noriu padėkoti savo mokiniams už puikias idėjas, išradingumą ir palaikymą grįžus į savo darbo vietą po renovacijos. Tikrai visi labai laukėme dienos, kai galėsime dirbti savo kabinete. Taigi, kai jau sulaukėme, nusprendėme tą džiaugsmą darbais parodyti. Pirmiausia su septintokais suolus nusišveitėme. Juk kiekvienam norisi švarioje vietoje dirbti. O paskui… Žinojau, kad aštuntokai šaunūs ir išradingi – nuo penktos klasės, nuo pasakos ,,Ežys ir ponas “ inscenizacijos tą atsimenu. O dabar įsitikinau, kad jų šaunumas niekur nedingo. Kai atėjo jie į balionais išpuoštą kabinetą (dar kartą ačiū septintosios ,,b “ pagalbininkams), netekau žado. Prasidėjo tikrų tikriausia misterija… Ema pašventino kabinetą šlakstydama vandeniu, kad jokių negerovių neatsitiktų tarp šių sienų. O paskui… Turėjau prisiekti. Taip, kartojau priesaikos žodžius, ranką padėjusi ant mokyklinės lentos, kad mokysiu vaikus, kad jiems padėsiu, kai to reikės… Ačiū Emai už supratimą, kad nereikalavo prisiekti , jog tik dešimtukus rašysiu! Bet ir mokiniai prisiekė, kad mokysis gimtosios kalbos ir literatūros, visomis jėgomis geresnių rezultatų sieks. O tada ant stalo atsirado gerumo ir meilės simbolio – širdies – formos pyragas. Už jį dėkoju Ugnei ir, žinoma, jos mamytei. To- o-o-o- kio skanumo obuolių pyrago tikriausiai ne aš viena nebuvau ragavusi. Kai apsalusia širdimi išlydėjau aštuntokus, sugrįžusi kabineto neatpažinau - manieji auklėtiniai vienuoliktokai jį kavine pavertė. Kaip ir dera tikriems šeimininkams, ratus susėdę aptarėme reikalus, planavome savo darbus. Jaučiausi tokia reikšminga ir reikalinga…
O kaip jaučiuosi šiandien, kai mano ,,Saldumynų namelyje” (taip pavadinau kabinetą, kai papuošiau riestainiais ir saldainiais) pradėjo snigti saldainiais, šokoladais ir pačių auklėtinių keptais skanėstais, nutylėsiu, patys supraskite. Patikėjau Kalėdomis . Ir vėl. Dar kartą. Ačiū Jums, vaikai. Ačiū visiems. Ir Tau, Lukai iš septintosios ,,b” – kad kasdien atėjęs vis skaičiuodavai saldainius ir riestainius – ar niekas nepavogė. Nepavogė. Mūsų tarpe grinčų nėra. Taiga – ačiū, vaikai, už Kalėdas!
Jūsų mokytoja Vidutė Bubnelienė
